2016 metai

Ne naminė, o greičiau peklinė!..

 

Dažnas su ilgesiu ir meile prisimenam skonį ir kvapą naminės ruginės duonos, kurią mums iškepdavo mamos, močiūtės ir patiekdavo ant stalo kaip kasdieninį maistą. Valgydavome ją su pasigardžiavimu, o nukritus riekelei ant grindų, liepdavo mums ją pakelti, pabučiuoti, padėti ant stalo. Kitaip ir būti negalėjo, juk ištisus amžius sunkiu darbu ir prakaitu užaugintas rugio grūdas buvo skirtas maistui – namiškiui, šeimynai, svečiui ar užklydusiam alkanam pakeleiviui pamaitinti.

Šiandien liaupsinama naminė degtinė… Kas per akibrokštas ? Ir kalba apie tai, kiek žinau, mokyti žmonės. Gal vietoj žodžių ,,naminė degtinė’’, geriau būtų vartojamas žodis ,,naminė peklinė’’? Tai būtų aiškiau ir suprantamiau. Neblogas būtų pavadinimas ir ,,velnio lašai’’. Ir ko čia bijoti, apgaudinėti save ir kitus ? Ir tada žmonės tikrai žinotų, koks ,,gėris’’  yra ta naminė. Nieko tada nereikėtų kaltinti susidėjus su velnio lašais, pekline.

Naminė degtinė…Ar ne per didelė pagarba šiam skysčiui ?  Didysis lietuvų tautos blaivininkas vyskupas Motiejus Valančius rašė:

Ak Tu, Dieve visagali,

Tave garbina visos šalys.

Ir pijokai Dangaus prašo,

Su pekline užsirašo…

Juk, kaip sakoma, dėl skonio nesiginčijama…

Buvo toks pokalbis prie blaivybės ąžuoliuko, esančio M. Valančiaus ąžuolyne. Edgaras, toks vaikino  vardas, paklaustas, ar nori būti blaivininku, atsakė, jog nori. Priėjo prie ąžuoliuko,  atsistojo nugara prie jo, liesdamas medelį. ,,Ir taip, – sakau jam – reikės  daryti kiekvieną kartą prieš pakeliant taurelę. Kartodamas šį veiksmą, tikrai prarasi norą išgerti.  Svarbiausiai, kad taip daryti bus paprasta, reikės tik labai  norėti, tikėti tuo ką darai‘‘.

Edgaras linkčiojo galvą, rodė ženklą, kad nori būti blaivininku.

 

Blaivybės ąžuoliukas, pasodintas M. Valančiaus tėviškėje 1989 metais, nuotrauka Stasio Maksvyčio, 2016-06-26.

 

Algirdas Čėsna,  Vyskupo M. Valančiaus gimtinės muziejaus direktorius

 

,,Švyturys‘‘ 2016-06-29.

Atnaujintas istorinis kryžius

Atnaujintas koplytstulpis puošia prie M. Valančiaus ąžuolyno esančias senąsias Nasrėnų kapinaites. Nuotrauka Stasio Maksvyčio.


M. Valančiaus gimtinės muziejuje šeštadienį Žemaičių Kalvarijos Kalnus giedojo nemažas būrelis giedotojų. Nuotrauka Violetos Čėsnienės.

Sęnasias Nasrėnų kapinaites, esančias prie pat M. Valančiaus ąžuolyno, puošia restauruotas koplytstulpis. Jo istorija tokia: Jis lyg yra iš Žutautų kaimo ir priklausė Venckams. Nasrėnuose atsidūrė, kai Kretingos muziejus jį 1991 metais atvežė kartu su kitais eksponatais. Šviesaus atminimo nasrėniškio meistro Jono Paulausko pagalba koplytstulpį atkūrėme. Viršutinę dalį metalinį kryžių-saulutę buvau radęs Tintelių kaime, pamiškėje. Gulėjo griovyje. Ją  pritvirtinom ant koplytstulpio. Dabar dar kartą  restauravo salantiškis tautodailininkas Alioyzas Pocius.

O šeštadienį vyskupo M. Valančiaus gimtinės muziejuje paminėtos tinteliškės Stasės Kazlauskienės mirties metinės. Ta proga  sugiedoti Žemaičių Kalvarijos Kalnai. Dalyvavo giedoriai iš Kūlupėnų, artimieji, giminės ir būrelis nasrėniškių.

Algirdas Čėsna Vyskupo M. Valančiaus gimtinės muziejaus direktorius

,,Švyturys‘‘ 2016-06-11 d.

************************************************************************

Puoselėja senąsias giedojimo tradicijas

Parbėgo  dešimtmetis, kai  maldai, giesmei, tradicijų išsaugojimui neabejingi Nasrėnų ir aplinkinių kaimų gyventojai  gavėnios laikotarpiu susirenka  giedoti Žemaičių Kavarijos Kalnus.  Seniau  juos  kaimo žmonės giedodavo namuose: vieną gavėnios savaitę kaimynai sueidavo pas vieną kaimyną, kitą savaitę  – pas kitą. Dabar gyvuoja  tradicija rinktis į Vyskupo M. Valančiaus gimtinę – muziejų.

Maldomis ir giesmėmis dėkojame Dievui už kiekvieną mums teikiamą galimybę kasmet susirinkti ir puoselėti senąsias giedojimo tradicijas.

Šiemet Žemaičių Kalvarijos Kalnus giedojo nasrėniškiai Elvyra Kleinauskienė, Rita Urbonienė,  Vincenta Drungilienė, Nijolė Kazakevičienė, Algirdas Čėsna, Regina Simonaitienė,  Valė Rudienė,  Vaclovas Surkys, Ona Paulauskienė, barzdiškės Ona Jonauskienė, Virga Merkelienė, klausgalviškiai Joana  Žilinskienė, Pranas   Žilinskis,  kūlupėniškė Sofija Galdikienė, šalyniškė Genutė Bružienė, nasrėniškė Violeta Čėsnienė.

Šio, jau dešimtojo,  susiėjimo proga buvo surengta nuotraukų paroda ,,Žemaičių Kalvarijos Kalnų giedoriai 2006-2016 m.‘‘.

 

 

Kultūrinės veiklos vadybininkė                                                             Violeta Čėsnienė

Nuotrauka Violetos Čėsnienės

,,Švyturys”, 2016-03-23

 

Vyskupui Motiejui Valančiui 215 – metų
,,Piešė Lietuvą‘‘

Vyskupo Motiejaus Valančiaus gimtinės muziejus kartu su Kūlupėnų M. Valančiaus pagrindinės mokyklos mokiniais paminėjo vyskupo M. Valančiaus 215 – ąsias gimimo metines. Ta proga buvo surengtas piešinių konkursas ,,Gražiausias žodis – Lietuva‘‘. Vadovaujami piešimo mokytojos Renatos Rusteikienės piešinius piešė 5-9 klasių moksleiviai: Gintarė Bumblytė, Gabrielė Stroputė, Austėja Mikalauskytė, Kristina Gervinskytė, Aurimas Pilelis, Lukas Tilvikas, Lukas Narvilas, Emilija Einikytė, Tomas Viskontas, Vykintė Kelpšaitė , Indrė Žilinskaitė, Aiva Bružaitė, Ernestas Razma, Ernestas Narvilas, Gabrielė Pakalniškytė. Kiekvienas stengėsi atlikti darbą kuo gražiau, kuo dailiau. Stebina mokinių nuoširdumas, kruopštumas, kūrybiškumas. Kiek daug mes galime įdėti į žodį ,,Lietuva“!
Vaikai piešė juos supančią aplinką ir skaudžius Lietuvai istorinius įvykius ir gražiausius gamtos vaizdelius. Sunku buvo darbus vertinti ir išrinkti geriausius, nes visi piešiniai labai nuoširdūs ir gražūs. Pirma premija skirta 9 klasės mokinei Gabrielei Pakalniškytei, antroji – 5 klasės mokiniui Ernestui Razmai, trečioji premija įteikta 5 klasės mokinei Kristinai Gervinskytei. Dvi paskatinamosios premijos skirtos 8 klasės mokinei Emilijai Einikytei ir devintokui Aurimui Pileliui. Nugalėtojai apdovanoti Vyskupo M. Valančiaus draugijos įsteigtais prizais – dovanų čekiais.
Šia piešinių paroda galės gėrėtis ir muziejaus lankytojai, ji veiks visą vasarą, taip pat bus įkelta į muziejaus internetinę svetainę www.nasrenai.lt Virtualios parodos.

Nuotrauka Violetos Čėsnienės

Kultūrinės veiklos vadybininkė Violeta Čėsnienė

2016-02-29

Vyskupui Motiejui Valančiui 215 – metų

Šiemet minime vyskupo Motiejaus Valančiaus 215-ąsias gimimo metines. Apie šią asmenybę, manau būtina pradėti kalbėti nuo vyskupo kilmės šaknų, jo šeimos ir to laikmečio aplinkos, kas padėjo Motiej tapti stipria, tvirta asmenybe. Vyskupo gimtinės muziejų puošia tautodailininkų medžio skulptūros, kurios įamžina jo įvairiapusę veiklą.

Dvasines vertybes
įskiepijo tėvas

M. Valančiaus „šaknys“ – jo senelio gimtinė Grabšyčių kaime, Kūlupėnų seniūnijoje. Ši žemė išaugino vyskupo senelį Martyną Valančių. Susiklosčius tam tikrom aplinkybėms, 1749 metais M. Valančius įsikūrė Gegrėnų dvare (Žemaičių Kalvarijos sen., Plungės raj.) pas Venslauskį. Iš dvaro nusipirkęs 30 dešimtinių žemės, jis apsigyveno prie vadinamo Šeško šaltinio Girkontiškės kaime. Ant kalnelio buvę du kuklūs „budinkėliai“. Vienas – gyvenamoji troba, o kitas – daržinė ir tvartas, šalia – sodelis. M. Valančius su žmona Joana turėjo gausią šeimą: Oną, Marijoną, Kasparą (jis pasiliko toje vietovėje visam laikui), Mykolą (būsimą vyskupo M. Valančiaus tėvą, g. apie 1752 m.), Kotryną, Motiejų, Joną, Kazimierą. M. Valančius kalvystės mokėsi Prūsijoje. Ten žmonės buvo religingi, kruopštūs, blaivininkai. Mažosios Lietuvos žmonės gerbė ir saugojo savo papročius. Iškilmingai buvo švenčiamos sužadėtuvės, sutuoktuvės, pilnametystės šventės.
Mykolas Valančius, keletą metų pabuvęs tokioje aplinkoje, tas dvasines vertybes skiepijo ir savo vaikams. Grįžęs į Nasrėnus, pas gimines, išsinuomojo valaką žemės, pasistatė kalvę, dirbo, bet vesti neskubėjo. Padėjo broliui Motiejui mokytis rengti kunigystei. 1795 m. vasario 3 d. Salantų metrikų knygoje pažymėtos dvejos vestuvės: Mykolo Valančiaus iš Nasrėnų su Ona Stonkaite iš Kūlupėnų ir Antano Gedrimo su Ona Valančiaite (Mykolo seserimi). Mykolas Valančius buvo 43 metų, o nuotaka – 25-erių. Šeima įsikūrė Nasrėnuose. Vaikai gimė vienas po kito: Mykolas Julijonas, Marijona, Juozapas, Motiejus (g. 1801 m.), Pranciškus, Petronėlė, Feliksas Justinas, Ona. Onai greitai mirus, jos vardu buvo pakrikštyta viena iš 1812-aisiais gimusių dvynukių (kita – Antanina).
Mykolas Valančius visus tris sūnus leido į mokslą. Iš pradžių visi mokėsi Žemaičių Kalvarijoje. Tėvas jiems samdė kambarį, aprūpindavo maistu, sumokėdavo visas išlaidas. Šešiolikmetis Motiejus Valančius, dėdės bendravardžio kunigo gerai paruoštas, 1816 m. įstojo į Žemaičių Kalvarijos mokyklos antrą klasę. Kaip jis pats rašė, ,,buvau mažas kaip vagelis, liesas, kaip penėtas svirpliais ir lengvutis, kaip ligota kaip žąsis pavasarį.‘‘.

Moralinis autoritetas

1822 m. įstojo į Varnių kunigų seminariją, iš kurios po dvejų metų už gerą mokymąsi išsiųstas į Vilniaus vyriausiąją seminariją. Ją baigė 1828 m. teologijos kandidato laipsniu.
M. Valančius dirbo tikybos mokytoju Mozyriuje (Vilniaus apskr.), vėliau – Kražiuose. 1842 m. tapo teologijos daktaru, gyveno Vilniuje, Petrapilyje. Grįžęs į Lietuvą, 1845 m. paskirtas Žemaičių seminarijos rektoriumi. Juo išbuvo penkerius metus, kol 1849-aisiais tapo pirmuoju nebajoriškos kilmės Žemaičių vyskupu. Tai buvo 36 –asis Žemaičių vyskupas. Popiežiaus bulę, t. y. popiežiaus kanceliarijoje paruoštą ir antspauduotą, iškilmingos formos dokumentą, kuriuo fiksuojamas svarbūs popiežiaus išleistas teisės aktas apie paskyrimą vyskupu, jis perskaitė ir pamokslą pasakė žemaitiškai.
Popiežius Jonas Paulius II laiške Lietuvos vyskupams krašto krikšto 600-tų metų jubiliejaus proga rašė „Žemaičių vyskupo Motiejaus Valančiaus vyskupavimas sutapo su liūdnu ir tamsiu laikotarpiu lietuvių tautai, kada buvo iškilęs pavojus net jos tautinei bei religinei tapatybei. Toje sunkioje pavojingoje situacijoje Motiejus Valančius buvo ne tik rūpestingas ir išmintingas tikinčiųjų ganytojas, bet ir tikras moralinis savo tautos autoritetas, raginęs suprasti savo atsakomybę perduoti jaunosioms kartoms drauge su tėvų tikėjimu visą kultūrinių bei religinių tradicijų turtą.“
Ir šiandien, dėka vyskupo, mes turim tą didžiulį ir neįkainuojamą turtą – laisvą tėvynę, savo gimtąją kalbą, raštą, tikėjimą. Mums, 21-ojo amžiaus gyventojams, Vyskupo nuveikti darbai ir asmeninis pavyzdys svarbūs tuo, kad yra aktualūs ir šiandieninei Lietuvos visuomenei.
Petras Puzaras rašo: “Tiesa, apie vyskupą M. Valančių galima atskirai kalbėti ir kaip apie rašytoją, ir kaip apie istoriką, ir kaip apie administratorių, ir kaip apie diplomatą. Tačiau, pažvelgę į jo asmenybę ir į darbus, drąsiai galime sakyti, kad jis visų pirma buvo vyskupas, visus gabumus ir jėgas skyręs vien savo pašaukimui, savo pareigoms”.V

Rūpestis tautos švietimu

Pagrindinis vyskupo rūpestis buvo raštingo, šviesaus, morališkai tvirto ir religingo žmogaus ugdymas, jo visuomeninės ir ūkinės iniciatyvos žadinimas. Kai po 1864 m. sukilimo uždrausta lietuviškai rašyti lotyniškais rašmenimis, vyskupas visais būdais priešinosi graždankai (lietuviškų raštų rašymui kirilika). M.Valančius skatino mokytis, steigti lietuviškas mokyklas prie bažnyčių, pats švietė – rašė pažintines, istorines, religines knygas. Spaudos draudimo laikais parašė ir Prūsijoje išspausdino labiausiai mėgiamas ir skaitomas „Vaikų knygelę“, „Paaugusių žmonių knygelę“, „Pasakojimus Antano tretininko“, „Palangos Juzę“. Iš viso parašė apie 70 įvairaus didaktinio pobūdžio pasakojimų, apsakymų. Jie visi parašyti žemaičių kalba, kuria liaudis ir jis pats mėgo kalbėti. Knygelėse mokė gyvenimo išminties. Yra toks posakis ,,Nėra tokio blogo, kas neišeitų į gerą’’. Ištremtas iš Varnių Atsiduręs Kaune ir netekęs galimybės tiesiogiai bendrauti su tikinčiaisiais, ėmėsi plunksnos – norėdamas nors taip lankyti savo parapijiečius. . M. Valančius rašė šviečiamojo pobūdžio knygeles ne tik vaikams bet suaugusiems, nes raštingi, šviesūs, darbštūs, blaivūs ir religingi tėvai yra M.Valančiaus idealas, nes gali tinkamai ugdyti savo vaikus. M .Valančius ragino mamas mokyti vaikus namuose skaityti lietuviškai iš kantičkų taip gimė ir vargo mokykla.
Būdamas labai tvirtas Bažnyčios žmogus, Vyskupas pratino kaimo žmones organizuotis Į švietėjiškas pasauliečių organizacijas t.y. kurti blaivybės, rožinio brolijas, tretininkų organizacijas. Sodiečiams, t. y. paprastajai visuomenei, vyskupas Valančius parašė šešias knygeles, kuriose nurodė, kaip reikia laikytis nuo caro valdžios persekiojimų. Dėl šių knygelių vyskupas buvo tardomas ir krečiamas. Dėl knygelių platinimo nukentėjo aštuoni kunigai, tarp jų – darbėniškis Kazys Eitutavičius ir du pasauliečiai, kurie buvo ištremti Sibirą. Tai buvo pirmieji nukentėję knygnešiai.
Nusipelnė istorijos mokslui
M. Valančius Parašė dviejų dalių veikalą ,,Žemaičių vyskupystė’’ (1848 m.). Archeologijai nusipelnė paskelbdamas pirmuosius piliakalnių sąrašus, aprašė Lietuvos istoriją, kaimo buitį, materialinės ir dvasinės kultūros faktus, didelį dėmesį skyrė liaudies kūrybai patarlių priežodžių Pirmasis hegeografas aprašė apie šventųjų gyvenimą.
Užsikrauti ant pečių nelengvą rašytojo naštą, kaip ir daugelį vėlesnių laikų mūsų šviesuolių, jį skatino visuomeninės pareigos jausmas. M. Valančius diegė liaudžiai etinę ir dvasinę kultūrą. Visur ir visada jis mokė gražiai elgtis, vengti moralinių ydų, ragino suaugusius gyventi sąžiningai, būti doriems ir darbštiems. Daug M. Valančiaus kūrinių didaktinio pobūdžio, skirta ekonominiam ir kultūriniam žmonių švietimui. Jis juto laiko dvasią, suvokė naujas reikmes, iškilusias panaikinus baudžiavą, tad ragino valstietį šviestis, kratytis prietarų, skatino nesitenkinti arklu, o mokytis amatų, imtis verslo.
Priespaudos sąlygomis jis buvo kone vienintelis įtakingas iškilus inteligentas, atkakliai ugdęs ir gynęs lietuvių kalbą ir kultūrą.

Didis diplomatas

Carinei rusijai lietuva buvo tik ,,sieverno zapadnij kraij‘‘.Tautinis lietuvių valstiečių prabudimas bei jų prisirišimas prie vyskupo M.Valančiaus ir Bažnyčios buvo nauja tvirta užkarda prievartiniam rusinimui ir stačiatikybės diegimui. Liaudį Vyskupas kvietė suprasti, kad Tėvynė – tai savosios tautos gyvenamas kraštas. Toks kvietimas anuomet buvo nepaprastas dalykas.
Vyskupas bendravo su rusų valdžia kiek reikėjo, bet aiškios principinės Bažnyčios mokymo nubrėžtos ribos, jis niekada neperžengė. Jis buvo didis diplomatas ir politikas, ir nepaprastai principingas ganytojas. Iš bet kokios situacijos išeina nugalėtoju.
Caro valdininkų dokumentai prieš 1863 m. sukilimą liudija, kad Valančius – didi asmenybė, ir jo didžiulis autoritetas. Ir rusų valdžią tai atgrasė imtis prieš Žemaičių vyskupą kokių nors represijų, nors niekam nebuvo paslaptis, kad jis veikė prieš ją. Tokių asmenybių būna labai retai.
Vyskupas Motiejus Valančius silpnaisiais, t.y. liaudies žmonėmis, jų dvasiniais poreikiais rūpinosi ne mažiau, nei galingaisiais. Jo meilė vienodai apėmė visus ganomuosius nežiūrint kalbos ar tautybės: ne tik lietuvius ir žemaičius, bet ir Kuršo latvius, ir latgalius, ir lenkiškai kalbančius Lietuvos bajorus.
M. Valančiaus įžvalgumas, kad visų pirma lietuvių valstiečiai ir smulkieji bajorai, o ne bajorai-dvarininkai lemia krašto tautiškumą ir tampa pagrindine Bažnyčios atrama, istoriškai visiškai pasiteisino. Vyskupo nuopelnas tas, kad jis įtraukė Bažnyčią į lietuviškumo rėmimą. Katalikų Bažnyčia tuomet buvo toji versmė, kuri perdavė Vakarų Europos kultūrą ir buvo atsvara rusinimui.

Blaivybė ir dora

M. Valančius ypač propagavo blaivybę. 1858 m. jis raštu kreipėsi į kunigus, klierikus, seminarijos profesorius, ragindamas stoti į blaivybės brolijas. Išleido 40 tūkstančių egzempliorių tiražu knygelę apie tikras blaivybės brolijas. stojantysis į broliją turėjo prisižadėti negerti. Buvo sudaromi brolijų narių sąrašai su stojančiųjų parašais. Vyskupas kreipėsi į degtinės daryklų savininkus, ragindamas atsisakyti savo verslo. Prieš alkoholizmą M. Valančius kovojo įvairiausiomis priemonėmis: geru žodžiu, laiškais, buvo padaryti blaivybės medalikėliai. Vienoje jų pusėje buvo užrašyta: „Per Tava užtarima iszturėsima iki gala“, kitoje pusėje – „Atminimas veda ivedima blaivistes“. Vyskupo Valančiaus inicijuotas Blaivybės sąjūdis per mažiau kaip metus laiko davė šiuos rezultatus : degtinės suvartojimas Žemaičių vyskupijoje sumažėjo 8 kartus. ,,Džiaugės labai širdis mano veizint, kaip jus trumpame laike viens už kitą priėmėt tą šventą pastanavijimą negerti visiškai arielkos..‘‘,,, nudžiuvo ašaros nuo skruostų jūsų, nebsikavojat nuo vyrų savo girtų namon pargrįštančių, visuomet dabar matot juos išmintingus ir rūpinančius apie gaspadorystę ir vaikus.‘‘
Rusų administracija, slopindama Blaivybės sąjūdį, ypač bijojo visuomeninių jo funkcijų. M.Valančius tikėjo, kad žinia apie lietuvių blaivybę kels tautinės savigarbos jausmą ir atgaivins pasaulio atminty primirštą Lietuvos vardą: „Garsas apie Žemaičius ir Lietuvius greitai perbėgo per svietą. Užmiršta mūsų Tėvynė, šv.Bažnyčios klausydama, radosi vėl garsi ir garbinga tarp žmonių giminių.“
Ragino vienas kitą gerbti

Būdamas aukščiausias Bažnyčios hierarchas, siekė artimai bendrauti su paprastais žmonėmis, ypatingai mylėjo ir globojo vaikus. Kunigas Vincentas Juzumas atsimena: „Liaudis iš džiaugsmo verkė, nes vyskupas visur su ja elgėsi kuo meiliausiai, bet su kunigais – kaip su kareiviais“. Per vizitacijas ragino pasitenkinti kukliu sutikimu be brangių vaišių ir gausios palydos. Jam daug maloniau būsią, jei rasiąs tvarkingą bažnyčią, švarią kleboniją, gerą jos ūkį, kunigų santarvę, žmonių pagarbą jiems, religingą ir morališkai tvirtą liaudį.
Mokė sugyvenimo šeimoje, vyrą ragino gerbti savo moterį: „Yra artimiausia prietelka, nepadaryk karčiomis dienų jos, ydas pakelk, nes ir tu nemažai jų turi. Matydamas supykusią, užtylėk, būk anai ištikimas, skaityk ją sau už lygią ir nieko nepradėk dirbti, su ja pirma nepasišnekėjęs.“ O moteriai priminė: „Atmink, jogei vyras yra tau artimiausias žmogus visame pasaulyje.“ Tėvams liepė auklėti šeimoje vaikus pirmiausia savo pačių pavyzdžiu: „Tėvai taip turi elgtis namuose savo, idant vaikai neregėtų nė kokio papiktinimo. Jeigu vaikuose didesni yra griekai, nekaip jų išmintis, gimdytojų tai yra kaltė.“
Žmonėms švietė jų Vyskupo gerumas. Tą mums liudija Antano Baranausko žodžiai: „Nepaisant nepaliaujančio darbo ir minių lankytojų, niekas neregėjo jo nekantraus ar nenoriai dirbančio – visados buvo liuosas, tėvišku gerumu šypsojos.“ Galime pasimokyti iš Vyskupo stiprybės ir tikėjimo, nes jis sakė: „Žinokite, jogei sulauksite gadynės, kurioje praslinks persekiojimai ir vėl su džiaugsmu giedosite bažnyčiose žemaitiškai ir lietuviškai.“
Šiuo credo vadovaudamasis M. Valančius tampa pirmiausia Dievo Tautos – Bažnyčios, o po Žemaičių – ir lietuvių patriotu, bet ne nacionalistu, tuo pralenkdamas savo laikmetį, tapdamas jau XX amžiaus antrosios pusės įdėjų pirmtaku.

Vertę nusako darbai

Juozas Ambrazevičius yra apibūdinęs Valančių kaip pareigos žmogų, ne romantiškų svajonių, bet konkrečios, realios pareigos vykdymo herojų: “Nebuvo jam pareigos būti rašytoju, istoriku. Ne pirmaeilė pareiga jam buvo būti ir blaivininku, švietėju, liaudies kultūrinio gyvenimo, lietuviškos spaudos – knygnešiu organizatoriumi. Bet jis tokiu buvo, nes buvo vyskupas ganytojas, besirūpinantis savo ganomųjų gerove – vyskupas, kurio pirmavaizdis – Kristaus nupieštas Gerojo Ganytojo įvaizdis. Valančius sujungė savyje ir prieštaringų luomų interesus: valstiečių ir bajorų. Pats Valančius valstietis rūpinasi valstiečiais, nuo jų nenutolsta, savo mužikę motinėlę šalia savęs sodinasi, valstiečių reikalaus atlieka pirma už bajorų. Demokratas tikrąja prasme. Bet jis neatstūmė nė dvaro. Dvarą jis stengėsi palenkti, kad palengvintų baudžiauninkų ir apskritai valstiečių būvį‘‘.
Skaidri Vyskupo asmenybė, gilus jo protas ir įgimtas taktas leido jam net didžiausius priešininkus priversti su savim skaitytis ir save gerbti. Ir šiandien aktualiai skamba štai tokia mintis apie asmenybės vertę iš Motiejaus Valančiaus 1837 m. pamokslo: „Iš tikrųjų žmogaus vertė priklauso ne nuo gimimo lemties, ne nuo turto ir padėties žmonių visuomenėje, o vien tik nuo jo nuveiktų darbų.“ Tad M .Valančiaus žodžiai tesuteikia mums noro, stiprybės, entuziasmo garsinti savo kaimą, miestelį, gimtinę, tėvynę gerais darbais.

Nuotrauka Violetos Čėsnienės
Kultūrinės veiklos vadybininkė Violeta Čėsnienė
,,Švyturys”, 2016-02-27

Svarbi data paminėta kitaip

Lietuvos valstybės atkūrimo dienos proga nasrėniškiai žiūrėjo Justino  Lingio filmuką:  ,,Žibutė‘‘ – Rozalija Preibytė. Tai pasakojimas apie buvusią salantiškę Rozaliją Valiūnienę-Preibytę, kuri pasakojo  apie  savo pokario išgyvenimus, tremtį, parašytas eiles.

Popietėje dalyvavo nasrėniškiai Kęstas Žalys, Jonas Viskonta, Nasrėnų seniūnaitė Regina Simonaitienė, Kazimieras Beniušis,  Nijolė Kazakevičienė, Ona Paulauskienė, kūlupėniškiai Liudas Šopauskis, Laima  Šopauskienė, Algirdas Čėsna.

 

Nuotrauka Violetos Čėsnienės

 

Kultūrinės veiklos vadybininkė                                                            Violeta Čėsnienė

,,Švyturys”, 2016-02-18

This entry was posted in Mes spaudoje. Bookmark the permalink.