Iš muziejaus istorijos plačiau

Korespondento J. Kazitėno Kretingos rajono laikraštyje Švyturys‘‘  1970 m.  spalio 29 dienos straipsnyje ,,M. Valančiaus kriaučius –,, vėl Nasrėnuose‘‘ rašoma:

,,Lietuvių rašytojas Motiejus Valančius savo raštais davė daug peno pajūrio zonos liaudies meno kūrėjams. Ypač visų  pamėgtas šaunuolis žemaičių linksmintojas, apsukrus kriaučius Palangos Juzė. Pažymint tradicinę liaudies dailės dieną, buvo nutarta Nasrėnuose, M. Valančiaus gimtinėje, prie rašytojo muziejaus, pastatyti dekoratyvinę Palangos Juzės skulptūrą. Darbo ėmėsi gabus liaudies meistras klaipėdiškis Vytautas Majoras. Jis sukūrė spalvingai  apsirengusį, su žirklėm ir adata linksmąjį kriaučių. Praeitą šeštadienį į Nasrėnus sugužėjo daug svečių iš Vilniaus, Klaipėdos, Skuodo ir mūsų rajono. Kiekvienas norėjo pamatyti, kaip Palangos Juzė sugrįžta namo. Vidurdienis. Nors ir šaltoka, bet visų nuotaika pakili. Susirinkusieji varsto klėtelės duris, apžiūri senovinius namų apyvokos rakandus, dalinasi įspūdžiais, kaimo kapelos muzikantai derina stygas. Ir štai atburzgia sunkvežimis. Minkštai paguldytas, atkeliauja iš Klaipėdos Palangos Juzė. Su juo – ir skulptūros autorius  V. Majoras. Grojant kapelai, vyrai čiumpa spalvingą kriaučiaus verandą su stogeliu, paskui patį kaltininką ir pastato į vietą. Palangos Juzė turi su savim raštą. Paskaitykime, kas ten išrašyta: „Šėta če, tamė gyvenėmė, gėmė ir pauga mona sokūries, Žemaitėjės rašytuos, blaivybės platintuos Muotiejus Valončios, meldo ožetė paveizietė. Palanguos Jozė.“ Prasideda oficialus kriaučiaus sugrįžimo įamžinimas. Jį pradeda Kūlūpėnų tarybinio ūkio direktorius A. Fabijonavičius – pasveikina svečius ir sugrįžusį  į gimtinę M. Valančiaus herojų. Kol Palangos Juzė įtvirtinamas, merginos, pasipuošusios tautiniais rūbais, skaito ištraukas iš M. Valančiaus raštų. Kalba Klaipėdos miesto vykdomojo komiteto pirmininko pavaduotojas  I. Ruginis: „Nėra pas mus nė vienos šventės, kurioje nedalyvautų Palangos Juzė. Tai senas mūsų pažįstamas. Šiandien visiems smagu, o ypač kretingiškiams, matyti tokią puikią dekoratyvinę skulptūrą.“ Po to skaitoma lydimoji epistolė, po ja pasirašo šventės dalyviai. Epistolė įdedama į metalinę kapsulę ir įkišama amžinai saugoti į skulptūroje specialiai paruoštą angą. Palangos Juzės sutikimo dalyviai pasako daug gražių ir įsimenančių žodžių. Kalba partijos rajono komiteto sekretorė G. Žulpaitė: „Labai džiugu, kad Motiejaus Valančiaus literatūrinis personažas, apėjęs visą Žemaitiją, savo pareigas perdavęs buitininkams, vėl grįžo namo. Visų rajonų dirbančiųjų vardu dėkojame liaudies menininkams už puikią skulptūrą. Niekada neužžels takeliai į sodybą‘‘. Salantų bibliotekos darbuotojas V. Butrimas skaito sveikinimo raštą ir perduoda jį skulptūros autoriui. Po to kalba Liaudies meno draugijos Klaipėdos skyriaus pirmininkas F. Survila, Kretingos rajono bibliotekos vedėja L. Šerpytienė ir kiti. Skulptūros autorius V. Majoras apjuosiamas lininiu rankšluosčiu, apdovanojamas gėlėmis ir žemaitišku sūriu. Palangos Juzė sugrįžo namo. Stovės jis po stogeliu ir kvies kiekvieną praeivį užeiti į Motiejaus Valančiaus muziejų, dar labiau išpopuliarins šį garsųjį žemaitį‘‘.

 

Emilijos Mikulskienės-Valančiūtės prisiminimai apie dėdę, knygos ,,Žemaičių Didysis‘‘ autorių Grigą Valančių, ir  I-ąjį Motiejaus Valančiaus giminės susitikimą Nasrėnuose 1981 m.

,,1981 m. gimė mintis, kad reikėtų sukviesti plačią giminėlę susipažinti. 1976 m. apie Vyskupą Motiejų Valančių buvo parašęs dviejų dalių  monografiją mano dėdė G. Valančius, mamos brolis, gyvenantis JAV, Los Andžele.  Jo brolis Jurgis tai knygai siuntė medžiagą. Jos rinkimui buvau pakviesta ir aš į talką. Važinėjome pas senuosius, dar gyvus kunigus, buvome ir Varniuose. Dėdė Jurgis paprašė į talką ir Mickevičių. Jie kartu nuvyko į Vilniaus archyvus. Jis buvo pažįstamas su archyvų darbuotojais, nes buvo Kretringos muziejaus direktorius ir Nasrėnų muziejaus įkurėjas. O dėdė ir J. Mickevičius buvo klasės draugai Plungės gimnazijoje. Seni pažįstami ir seni draugai. Medžiaga buvo siunčiama per atvažiuojančių į Lietuvą ekskursijų pažįstamus. Rizikuota, bet viskas, kas buvo siunčiama, adresatą pasiekdavo. Labai negreitai susigaudė saugumiečiai. Kalbino ir dėdę Jurgį, o vėliau ir mane. Aš paaiškinau: juk M. Valančius gyveno caro laikais, tai ką Jis bendro su dabartiniais laikais galėtų turėti? O man buvo paaiškinta: kas anais laikais priešinosi, tas ir dabar dirba ne mūsų naudai. Tada saugumas labai gerai dirbo, nes turėjo  daug pagalbininkų. Negalėjai žinoti, kas tavo draugai, o kas priešai. Baigus spausdinti knygas, labai norėjome jas ir pamatyti, vėl buvo didelė bėda su atvežimu į Lietuvą. Ir vėl per ekskursantus. Jie pasiimdavo ir skaitydavo, o jau skaitomų knygų kažkaip iš rankų neatimdavo. Pirmasis mūsų susitikimas Nasrėnuose nebuvo toks gausus kaip II-asis. Aplankėme vysk. M. Valančiaus tėvo kapą Salantuose, Gargždelės kapinėse. Pasimeldėme, suklupę prie Jo kapo, už užaugintą gerą sūnų. Net buvo baimės, ir ne visi klaupėsi. O iš giminės buvo dėstytojų Kauno politechnikos institute ir Vilniaus universitete, visi dar įsitempę ir baikštūs. Iki šių dienų giminiuojamės. Sveikinimai švenčių dienomis lanko mus. Malonu, kad nėra nuėjusių šunkeliais. Turime ir kunigų, ir dėstytojų, ir šiaip gerų žmonių. Gaila, bet mūsų senieji jau baigia išmirti – dabar jau mūsų eilė. Vargu kas po mūsų besusitiks. Reikia laiko ir didelio noro tokiems darbams atlikti. O susitikę nenorime išsiskirti. Visi tokie artimi ir malonūs‘‘.

This entry was posted in Muziejus. Bookmark the permalink.