Klojimo teatras

Klojimo teatro šventės

Pirmoji Muziejuje įvyko 1999 metais ir buvo skirta pirmojo lietuviško spektaklio – J. Vilkutaičio-Keturakio ,,Amerika pirtyje” 100-čiui paminėti. 2001 m. įvyko Respublikinė 14-oji klojimo teatrų krivūlė. Du metus muziejuje klojimo teatro šventės vyko pavadinimu ,,A lėpiontiu y?. Juos organizavo* Lietuvos kūlturos paveldo organizacija*, organizatoriai A. Pociūtė ir P. Vaniuchinas. 2006 m. sodyboje pastačius paminklą bulvei, kiekvienais metais taip pat organizuojamos klojimo teatro šventės ,,Bulvė-Žemaičių karalienė”. Klojimo teatro šventės plačiai yra aprašytos
rajoninėje spaudoje.

Klojimo teatro šventės spaudoje

Korespondentė G. Drungilienė, ,,Pajūrio Naujienos“, 1999 08 31 rašė:

,,Teatras yra ne padurniavimas…‘‘

Taip įtaigiai pasakė rugpjūčio 29 dieną Klaipėdos universiteto teatro katedros vedėjas, menotyros mokslų daktaras, žinomas teatralas Petras Bielskis, kai Nasrėnuose, Motiejaus Valančiaus muziejuje, prasidėjo mažoji klojimo teatrų krivūlė, skiriama pirmojo lietuviško spektaklio – J. Vilkutaičio-Keturakio ,,Amerika pirtyje” 100-čiui paminėti. Krivūlės atidarymas vyko dideliame kaimiškame klojime, kurio gale buvo įrengta scena. Jame sveikinimo žodžius tarė šio renginio organizatoriai ir svečiai: Kretingos kultūros rūmų režisierius Egidijus Radžius, M. Valančiaus muziejaus direktorius Algis Čėsna, Kūlupėnų seniūnas Algirdas Macius, Kalnalio bažnyčios klebonas Egidijus Jurgelevičius ir teatralas Petras Bielskis. Kai A. Čėsna uždegė šešias žvakes, kurios simbolizavo penkis būsimus spektaklius ir krivūlės uždarymą, prasidėjo, pasak P. Bielskio, E. Radžiaus, ,,mišios“. Žmonės juokėsi iki ašarų. Kai užsidarė klojimo durys, scenoje pirmasis smagų spektaklį parodė Salantų kultūros namų teatras – R. Kašausko ,,Vaiduokliai vienkiemyje” (režisierius Feliksas Grabys). Komiškos situacijos, gerai paruošti specialūs efektai, vykusi vaidyba paliko ryškų įspūdį žiūrovams. Daugelis neatpažino F. Grabio, sukūrusio itin ryškų vaidmenį.

Kretingos kultūros rūmų teatras A. Tasso ,,Gadonos kiaules“ suvaidino Muziejaus kiemelyje – kretingiškiai nesutilpo klojime. Taip pat jie išsiskyrė iš lietuviškos spektaklių tematikos. A. Tasso pjesėje, kuriai nesvetimas komiškumas, yra siužetas iš Naujojo Tastamento apie pasiutusias kiaules.

Laukžemės kultūros namų dramos kolektyvas parodė B. Vilimaitės pjesę ,,Mirusiųjų reikalai“ (režisierė – A. Mikutienė) su muzikiniais intarpais, gerą vaidybą, o Skuodo kultūros namų teatras – vienaveiksmę Edmundo Untulio pjesę ,,Saulės užtemimas“, kurią režisavo ir joje vaidino E. Untulis su Laima Mimgaudiene. Įdomu, kad šis originalus scenos veikalas, parašytas žemaičių tarme, buvo sukurtas šiais metais prieš Saulės užtemimą. Tai yra ketvirtas E. Untulio scenos veikalas. Ir pagaliau Kartenos kultūros namų teatras visus privertė kvatoti iki ašarų , suvaidinęs A. Pundzevičiaus-Petliuko komediją ,,Velnias ne boba“ (režisierius B. Juškevičius). Dar ilgai nasrėniškiai ir kiti žiūrovai prisimins Martynos Žąsytienės ir Zenono Jurgilos žaismingą duetą. Po to žvalią nuotaiką kūrė Kūlupėnų kultūros namų kaimo kapela (S. Butkevičienė, A. Žvinklys ir S. Jucys). Baigiantis Mažajai klojimo teatrų krivūlei, pasiteiravau šio renginio krikštatėvio E. Radžiaus, kodėl pasirinkti Nasrėnai, o ne Kretinga? Pasak jo, apie tai buvo galvojama dar žiemą, kai Klaipėdoje pas P. Bielskį susirinko klojimo teatrų režisieriai, kurie turėjo pasiūlyti savo idėjas, kaip prasmingiau pažymėti pirmojo lietuviško spektaklio 100-mečio jubiliejų. E. Radžius, pabrėždamas didelę M. Valančiaus reikšmę mūsų nacionalinei kultūrai, pasiūlė Nasrėnus, kurie turi tokiam specifiniam renginiui tinkamas sąlygas. Rajono meras J. Šakinis pasakė: „Reikia pasižiūrėti į mūsų kultūros ištakas, kada klojimo teatras dar neturėjo tokios teatro sampratos. Tiesiog kaimo daraktorių pastangomis per šventes ir kitokius suėjimus vykdavo tokie vaidinimai. Šis reiškinys buvo natūraliai įaugęs į mūsų tautos sąimonę. Ir šita dradicija neišnyko. Mane labiausiai džiugina tai, kad tarp žiūrovų yra ir daug vaikų. Tai didelė viltis ateičiai. Norėtųsi, kad tokie renginiai taptų mūsų kultūros tradicija, kad jie nedingtų…”

Teatralas P. Bielskis: „Manau, kad vyskupas Motiejus Valančius šiandien būtų patenkintas. Jis priklausė visai Lietuvai. Kai bus Valančiaus 200 metų jubiliejus, Nasrėnuose būtinai reikia surengti Didžiąją klojimo teatrų krivūlę, nes visa Lietuva turi suvažiuoti ir atiduoti deramą pagarbą. Kaip reikės sutalpinti visus kolektyvus – čia jau kitas klausimas, bet šitai reikia padaryti. O lietuviai yra artistų tauta – du lietuviai gali padaryti teatrą…” Kai pasibaigė krivūlė, Kretingos kultūros rūmų direktorė K. Macienė artistus apdovanojo jubiliejiniais medaliais. P. Bielskis trumpai apibendrino, kad visi vaidino labai gerai, o rajono meras J. Šakinis pridūrė: „Šiandien visi buvome teatro dalyviai ir M. Valančiaus dėka esame išlikę.“

Nasrėnų muziejaus daržinėje vaidino klojimo teatrai

Renginiai, skirti pirmajam lietuviškam vaidinimui paminėti, dar nesibaigė. Nasrėnuose, vyskupo Motiejaus Valančiaus gimtinės muziejuje, vyko Mažoji klojimo teatrų krivūlė, į kurią buvo pakviesti penki teatrai iš Salantų, Kretingos, Laukžemės, Kartenos ir Skuodo. Teatrų krivūlė – atgaivinta klojimo teatrų idėja.

Mažoji klojimo teatrų krivūlė Nasrėnuose įvyko Kretingos kultūros rūmų teatro režisieriaus Egidijaus Radžiaus iniciatyva. M. Valančiaus gimtinės muziejaus direktoriaus A. Čėsnos žodžiais, jie parėmė idėją ir pasirūpino klojimu vaidinimams. Renginiui ruošėsi visi Nasrėnai: kas pieną nešė, kas girą raugė, kas kastinį suko ar sūrį spaudė, kas medų nešė. Pinigų gegužinei skyrė Kultūros skyrius. Kretingiškiai pabuvojo įvairiose Lietuvos vietose, kur buvo minimos 100-osios lietuviško vaidinimo metinės. Nutarta paminėti ir mūsų rajone.

– Į Nasrėnus, žymiojo žmogaus tėviškę, 2001-aisiais suvažiuos Respublikinė krivūlė, – sakė E. Radžius, – todėl šiemet pabandyta surengti mažąją. Teatrų krivūlė – tai atgaivinta klojimo teatrų idėja. Respublikinės krivūlės paprastai rengiamos žymių žmonių tėviškėse. Jau buvo J. Basanavičiaus, Lazdynų Pelėdos ir kitų rašytojų tėviškėse. Aptardamas teatrų krivūlės vietą šių dienų kultūroje, Klaipėdos universiteto docentas Petras Bielskis sakė: „Tai yra gyvenimo būdas. Žmonės turi susirinkti į krūvą ir bendrauti. O bendrauti teatro forma yra lengviausia.Teatras dėl teatro? Juk patys sau dainuojame, patys sau giedame – tai ir yra pats gražumas.“

Ir vyskupas išmonės turėjęs su kaupu

Sustoja gruzinas gatvėje ir ima dainuoti. Prie jo stoja antras, trečias. Ir gieda vyrai. P. Bielskio žodžiais, lyg dievai. O kur stoja trys lietuviai – ten jau ir teatras. Docentas linkęs manyti, kad teatras lietuviui – saviraiškos forma. Docentas P. Bielskis, kalbėdamas šventės atidaryme, išsakė mintį, kad ir pats vyskupas M. Valančius, kurio gimtinėje surengta krivūlė, buvo teatrališkas žmogus – išmonės turėjęs su kaupu. Ir vaizdžiai docentas nupiešė vyskupo kelionę pas netikėlius geriančius šatiškius, kuriuos susirūpinęs klausęs, kaip jų girtas dūšeles Dievui pristatyti. Nors vyskupas atsiklaupęs, bet nesimeldęs – tai jis darė tris paras prieš atvykdamas pas netikėlius. Vyskupas turėjęs stebėti vyksmą bažnyčioje, kad laiku perimtų iniciatyvą į savo rankas.

Žiūrovų ir dalyvių prigužėjo pilnutėlis klojimas

M. Valančiaus gimtinės muziejaus sodyboje senoji daržinė neišliko – krivūlė vyko iš naujų rąstų pastatytame klojime. Tikrą teatrą priminė dviem eilėm išrikiuoti kaimiški suolai, prožektoriai. Scena įrėminta ąžuolo šakomis, o kas ne taip dailiai rodėsi,– pridengta audiniais. Žmonių prisirinko pilna daržinė. Į kivūlę atvyko rajono meras J. Šakinis, seniūnas A. Macius, klebonas E. Jurgelevičius, Klaipėdos universiteto docentas P. Bielskis, kurį E. Radžius pristatė kaip visų klojimo teatrų tėvą. Kretingos kultūros rūmų direktorė K. Macienė, kalbėdama apie renginį, geru žodžiu paminėjo muziejaus direktorių A. Čėsną, noriai glaudžiantį po muziejaus stogu įvairius susiėjimus. Jos žodžiais, jau pernai buvo nuspręsta klojimo teatrų krivūlę rengti vyskupo Motiejaus Valančiaus gimtinės muziejuje. Vengta per didelio susiėjimo, daugybės kviestinių teatrų, nes vasaros pabaiga – lyg ir atokvėpis kolektyvams prieš naujus pastatymus. Kita vertus, ką tik baigėsi mėgėjų teatrų stovykla Žibininkuose. Ir kultūros rūmų direktorė, ir Rūmų teatro režisierius išsakė viltį, kad tokia krivūlė mūsų rajone galėtų tapti tradicine. Salantų kultūros namų teatras parodė R. Kašausko spektaklį ,,Vaiduokliai vienkiemyje“ (režisierius – F. Grabys), Kretingos rūmų teatras – A. Tasso ,,Gadaro kiaulės‘‘ (režisierius – E. Radžius), Laukžemės kultūros namų dramos kolektyvas – B. Vilimaitės ,,Mirusiųjų reikalai‘‘ (režisavo – A. Mikutienė), Kartenos kultūros namų teatras – P. Pundzevičiaus ,,Velnias ne boba” (režisavo B. Juškevičius), svečiai iš Skuodo kultūros namų teatro atvežė sceninį vaizdelį, pastatytą pagal paties režisieriaus E. Untulio sumanymą ,,Saulės užtemimas”. Gegužinėje svečius linksmino Kūlupėnų kaimo kapela ir folklorinis ansamblis’’.

*************************************

A lėpontiū y

Korespondentės Audronės Puišienės mintys laikraštyje ,,Pajūrio naujienos‘‘ 2003-08-19

,,Savaitgalį Lietuvos kultūros paveldo organizacija, šiomis dienomis švenčianti savo veiklos metų jubiliejų, į Nasrėnus, vyskupo Motiejaus Valančiaus sodybą-muziejų, sukvietė tuos, kuriems įdomu, tokie meniniai projektai šiandien yra kuriami Žemaitijoje. Šį kvietimą palydėjo žemaitiškų teatrų festivalis ,,A lėpontiū y ?‘‘.

Festivalyje vaidino Kretingos Egidijaus Radžiaus teatras, Žemaičių Kalvarijos kultūros namų mėgėjų teatras, Skuodo Žemaičių teatras, Laivių mėgėjų teatras, Telšių Žemaitės dramos teatras, Šačių mėgėjų teatras, festivalyje svečiavosi Vilniaus universiteto teatras. Žemaitijos teatrai vaidino žemaičių tarme.

Festivalis tikrai taps tradiciniu

Lietuvos kultūros paveldo organizacijos prezidentas Paulius Vaniuchinas ir viceprezidentė Audronė Pociūtė sakė, kad prieš metus įkurta organizacija veikia visoje Lietuvoje, tačiau daugiau sielos atiduodama veiklai Žemaitijoje. Organizacijos tikslas – išsaugoti kilnojamas ir nekilnojamas dvasines-kultūrines vertybes, siekiant, kad nešnyktų žemaičiams miela kalbinė erdvė. ,,Bendradarbiaujame su akademinio žemaičių jaunimo organizacija ,,Samogitia‘‘, kartu rengiame bendrus projektus, konferencijas. Tokiu būdu ateiname į mokyklas, skatiname jaunimą domėtis tuo, kas žemaitiška,-sakė Audronė Pociūtė. – Siekiant išsaugoti žemaitiškumą, tenka pradėti nuo savęs ir savo pavyzdžiu parodyti, kuo žavus mūsų kraštas, tarmė‘‘.

Festivaliui apibūdinti parinkta frazė ,,A lėpontiū y ?‘‘, renginio organizatorių nuomone, turi savo reikšmę. ,,Kitamet gal raidę A ir numesime – kas norėjo, į vežimą bus ir sulipę,‘‘ – tvirtindamas, kad festivalis tikrai taps tradiciniu, sakė Paulius Vaniuchinas. Kur įvyks kitas festivalis, dar bus galvojama – žemaičiai turi daug brangių vietų, kur galėtų vykti ne tik festivaliai, bet ir žemaičių kultūros dienos. Festivalio idėjos autoriai galvoja, kad prie teatrų sambūrio galėtų jungtis ir kiti meno projektai.

Festivalyje viešėjusi etnologė Loreta Mukaitė pritarė renginio organizatoriams, jog verta paieškoti naujų erdvių žemaičių kultūros dienoms surengti. ,,Tai turi būti ypatinga vieta, turinti simbolišką vertę visiems žemaičiams. Tokia vieta kultūros dienoms suteiktų sakrališkumo – sakė Loreta Mukaitė. Jos nuomone, kad festivaliai, kultūros dienos pritrauktų jaunimą, reikia surasti rėmėjų bei pagalvoti apie jam skirtas atrakcijas.

Vaidinti žemaitiškai smagu

Kretingos Egidijaus Radžiaus teatro režisierius Nerijus Gedminas ir spektaklyje ,,Švėnts aniuolė sarge‘‘ vaidinęs Valdas Lubys sakė, kad vaidinti žemaičių tarme yra labai smagu. Sunkumų didelių nebūna, tik per repeticijas reikdavo vieno kito žodžio pasiklausti, savyje literatūrine kalba parašytą tekstą žemaičių kalbą išsiversti. ,,Atrodo, kad žemaitiškai moki puikiausiai, o kai reikia vaidinti – būna ir išlenda vienas kitas literatūrinis arba netaisyklingai žemaitiškai ištartas žodis‘‘, sakė Valdas Lubys. Anot pašnekovų, Nasrėnai gera vieta meniniam veiksmui, švietėjiškai veiklai, tačiau spektaklius reikia išleisti į kitą erdvę. ,,Manau, kad spektakliai galėtų trukti mėnesį-pusantro, teatrai, vaidinantys žemaitiškai galėtų išvažiuoti į kaimus,‘‘ – sakė Nerijus Gedminas.

Laivių teatro vadovė ir režisierė Stasė Preibienė sakė, jog laiviškiai žemaičių tarme vaidina jau penkerius metus – nuo tada, kai susibūrė teatro trupė. ,,Mums nereikia galvoti – žodžiai patys liejasi. Svarbiausia ,,nepersūdyti‘‘, kai kalbame žemaitiškai. Žemaičių kalbos negalima užteršti svetimybėmis – nuo jų mūsų tarmė suvulgarėja‘‘ – kalbėjo Stasė Preibienė, vadovaujanti kolektyvui, kuriame – visi žemaičiai iš prigimties‘‘.

*************************************

“Bulvė – žemaičių karalienė”

Šventės dalyvės korespondentės V. Valančiūtės straipsnis laikraštyje ,,Švyturys‘‘, 2006 m.

,,Veituo tuo, ka bolvės kasė, sosėrinka anei švėstė!

Žemaičiai ir kitokios mažumos, kaip juokavo patys susirinkusieji, važiuoti ir pėsti šeštadienį skubėjo į Nasrėnus, vyskupo Motiejaus Valančiaus gimtinės muziejų. Čia vyko jubiliejinė bulvės šventė ,,Bulvė – žemaičių karalienė“.

Augintos žemaitelių žemėj… salantiškių „Kantr“ grupės nariai Lena ir Vaclovas Kaubriai atliko specialiai šiai šventei sukurtą himną bulvei. „Skans skans skans skans bolveles, kas anų tor, katras neting, augintas žemaitelių žemie, pasuodintas kam bolve tink. Daugiausia bolvių most Nasrėnūs, veiziekėt, kuoks mūsa būrys, jog ne į darbą suvažiavuom, o pasidžiaugti, ka bolvių yr…“, – ainavo atlikėjai. Šventės krikštatėviai, Ketingos rajono meras Valerijonas Kubilius ir Kultūros centro direktorė Konstancija Macienė, skelbdami šventės pradžią, dėkojo vyskupo Motiejaus Valančiaus gimtinės muziejaus direktoriui Algirdui Čėsnai už idėją organizuoti renginį bulvės paminėjimo Lietuvoje 200 metų proga. M. Valančius savo knygoje „Paskojimas Antano Tretininko“ rašė: „Pilypas Brazdauskis iš Salantų parapijos, Nasrėnų sodžiaus, pasiturįs ūkininkas, metuose 1806 pavasaryje, iš Klaipėdos parvažiavęs, tarė savo šeimynai: ,,Štai pirkau septynias kartopeles – vokiečiai sako, jog tai yra iš Amerikos parvežtos, labai naudingos ir skanios. Mergaite, paimk torielių ir sugraižyk vieną – paragausime ir suprasime, ar tiesą vokiečiai sako. Mergaitė tuojaus sugraižė vieną žalią kartopelę. Pilypas liepė duoti kiaulei – ta bežiūrint vieną suėdė. Pilypas atsiliepė: ,,Penkias likusias pasodinkit darže.“ Rudenyje iš penkių bulvių ūkininkas gavęs trisdešimt tris, keletą išvirino ir vėl ragavo, o atlikusias sėklai pasiliko. ,,O jogei bulvės yra apvalios kaip ropės, dėl to ir praminė roputėmis. Kitur jas vadina bulvėmis, dar kitur dūlėmis, jierčukais, pumpučiais…“

,,Bulvė ne tik žemaičių karalienė, bet ir antroji duona. Juk sunkiai įsivaizduojame gyvenimą be jos. Prisimenu karo ir sunkius pokario metus: trūkdavo duonos, nebuvo mėsos, bet bulvių visada turėdavome. Džiugu, kad atiduodame pagarbą jai“, – kalbėjo meras.

Gerai žinoma jubiliatė

Šventės vedėja Birutė Laučienė, neva iš sostinės grįžusio savo tinginio sūnaus, kuris jau dešimtus metus mokosi universitete ir pagaliau išlipo į antrą kursą, klausė, ką jis žinąs apie bulves. ,,Bulvės būna virtos arba keptos, jų būna daug arba jų trūksta“, – lemeno sūnus (Nerijus Gedminas). Į diskusiją apie bulvės kilmę leidosi Šventosios girininkas, rajono Tarybos narys Rimantas Kviklys ir biomedicinos mokslų daktaras Kęstutis Rainys. ,,Jubiliejinė bulvės paminėjimo Lietuvoje šventė žymi todėl, kad jubiliatė visiems gerai žinoma ir gerbiama, o 200 metų sukaktis – tikrai neeilinė“, – sakė R. Kviklys. Šventosios girininkas sakė, kad bulvei Europoje nesisekė. Ji čia atkeliavo 1537 m. Ispanas Pedro Leonė, grįžęs iš Pietų Amerikos, kronikose rašė apie indėnų maistą papą. Anot jo, tai buvo žemės riešutas, kuris išvirtas panašus į keptą kaštoną, o jo odelė ne storesnė kaip grybo – pumpotaukšlio. Bulvės nukeliavo į Italiją, anglai jomis šėrė kiaules. Karalius Fridrichas I garasiai pareiškė, kad bulvių auginimas yra vokiečių priedermė. Fridrichas II varu vertė sodinti bulves, kilo maištai. Panaši situacija susiklostė ir Rusijoje. Anot R. Kviklio, kai norima ką nors įdiegti lazda, ne visada sekasi.

Šukuosenas puošė bulvių žiedeliais

Didysis bulvių propaguotojas Prancūzijoje Antuanas Ogiustas Permantjė buvo daug geresnis psichologas nei karaliai. Jis prašė karalienės Marijos Antuanetės pagalbos. Ši bulvės žiedą įsisegė į plaukus. Tada visos damos puolė ją mėgdžioti. A. O. Permantjė netoli Paryžiaus pasodino bulvių lauką, pasamdė sargybą, kuri budėjo tik dienomis. Aplinkiniai valstiečiai susidomėjo, kokia brangenybė čia saugoma. Naktimis jie tas bulves vogdavo, ir taip šis augalas paplito po visą šalį. 1865 m. Paryžiuje išleistoje enciklopedijoje parašyta, jog bulvės – prastas maistas ir tinka tik neišrankiems skrandžiams.

Stovės paminklas Bulvei

R. Kviklys sakė, kad prancūzai iki šiol žada A. O. Permantjė pastatyti paminklą, bet jo kol kas nėra, tik ant kapo kiekvienais metais žydi bulvės. Girininkas džiaugėsi, kad žemaičiai sugalvojo vyskupo gimtinėje pastatyti paminklą bulvei. Deja, laiku neradus rėmėjų, paminklo gamyba šiek tėk suvėlavo. Tautodailininkas Alfonsas Skiesgilas per trumpą laiką nespėjo išdrožti skulptūros, ir šios gražios šventės proga paminklas dar nebuvo atidengtas. Bet po savaitės Nasrėnuose puikuosis pirmasis Lietuvoje paminklas bulvei, kurio atsiradimą maloniai sutiko paremti vyskupo M. Valančiaus ainis Vytautas Vaičekauskas.

Bulvės kaip ir moterys

Biomedicinos mokslų daktaras K. Rainys irgi panoro, pasak jo, apie bulveles pasirokoutė. Bulvės kaip ir žmonės – gražios ir nelabai. Vidurvasarį džiaugiamės jų žiedais, o rudenį įmame derlių.

Bulvės atsiradimas skaičiuojamas maždaug 8 tūkst. metų prieš Kristų. Pirmieji ispanų keliautojai, apsistoję dabartinėje Peru teritorijoje, Andų kalnuose, atrado bulvę. Ten ir yra tikroji dabartinės mūsų bulvės tėvynė. Tačiau tuo metu jie dar neparvežė bulvės į Europą. Maždaug po 37 metų jos Europon atkeliavo kartu su ispanų ir anglų jūrininkų ekspedicija. Bet jos jau buvo atvežtos ne iš tikrosios tėvynės, o iš dabartinės Čilės pakrančių. Taip šitie augalai pateko į Ispaniją ir Angliją.

To krašto indėnai jau prieš 8 tūkst. metų žinojo apie laukinę bulvę ir ją vartojo maistui visus metus. Buvo įdomi bulvių ruošimo technologija. Kad jas būtų galima išlaikyti visus metus, indėnai gamino vadinamąją čuno. Kasa tai yra? Tai šiuolaikinės krakmolo pramonės pradmuo. Indėnai, gyvenę Andų kalnų priekalnėse, iškasdavo laukinės bulvės gumbus, bet esant labai šaltoms naktims, naktį gumbus sušaldydavo, o gautą tyrę plaudavo šaltinio vandeniu, kol gaudavo baltus miltus. Juos išdžiovindavo ir vartodavo maistui. Dar ir dabar tarp indėnų palikuonių sklando tokia patarlė: ,,Sausa mėsa be čuno, kaip gyvenimas be meilės.“

,,Čuno gamintas dvejopai. Tai priklausė nuo paruošimo technologijos. Jei bulvės buvo ruošiamos be odelės, gaudavo baltąjį čuno, o jei su odele – juodąjį”, – aiškino biomedicinos mokslų daktaras. Apie bulvę, anot K. Rainio, galima kalbėti daug ir ilgai, kaip ir apie moterį. ,,Ji tikrai panaši į moterį. Bulvė turi sijonėlį – odelę, kuri būna geltona, raudona, mėlyna, net juoda. Pavasarį prieš sodinimą apžiūrinėdami gumbą, sakome – jos akutės gilios ar seklios. Kaip ir apie panelę“, – juokavo mokslininkas. Mūsų literatūros klasikas Justinas Marcinkevičius viename savo kūrinyje rašė: ,,Prie bulvės Lietuva suklupo.“ Šventės dalyviai turėjo įvairiausių klausimų svečiui. Žmones domino, ar sėklai tinka pažaliavusios bulvės, kokias labiausiai mėgsta graužikai, iš kur atsiradęs bulvės vardas, ar bulvė yra daržovė, kodėl bulves puola rauplės… Kalbėta ir apie žemaitiškus bei lietuviškus bulvių patiekalus. Žemaičiai apgailestavo, kad cepelinai – nelietuviškas, o juolab ne žemaitiškas patiekalas.

Bulvių traškučiai – tautos ateities nuodijimas

Lektoriaus teigimu, Lietuvoje auginamų bulvių plotai gana smarkiai mažėja. 1986 m. Lietuvoje buvo 136 tūkst. ha bulvų pasėlių, o 2005 m. – jau tik 72 tūkst. ha. ,,Lietuvoje bulvių pasėlių plotai dar turėtų sumažėti bent iki 50 tūkst. ha. Tai realu, nes pastaraisiais metais labai pakito mitybos racionas. Dabar daugiau valgoma kruopų“, – prognozavo K. Rainys. Mokslininkas bulvių traškučių gamybą drįso pavadinti didžiule tragedija. ,,Tai mūsų tautos ateities nuodijimas. Traškučiai verdami aliejuje, esant 120 laipsnių temperatūrai, virsta pokostu, o tai – viena iš dažų gamybos sudedamųjų dalių. Jeigu kiekviena traškučių partija būtų verdama vis šviežiame aliejuje, tai būtų ne taip pavojinga sveikatai, bet, deja, taip nėra…“ – sakė mokslininkas. Jis pasakojo, kad traškučių gamybai naudojamos bulvės turi būti laikomos gana šiltai, o kad jos nesudygtų ir nesuvystų, apveliamos specialiais preperatais, kurie stabdo dygimą. ,,Esu taip apdorotą bulvę laikęs savo kabinete ant spintos. Per metus ji nuostabiai išlaikė savo formą, nesudygo ir nepažaliavo. Lietuvos ūkininkai, auginantys bulves traškučių gamybai, turi griežtai laikytis nurodytų technologinių reikalavimų: bulvės turi būti purškiamos ne mažiau kaip 8–10 kartų per sezoną. Va, jums ir pavyzdžiai, iš ko gaminami traškučiai “, – lingavo galvą lektorius.

Spektakliai, tranki muzika, sodri žemaitiška šneka ir gardūs patiekalai

Šventės ,,Bulvė – žemaičių karalienė“ dalyviai turėjo progos pasižiūrėti Kartenos ir Kretingos Egidijaus Radžiaus teatrų spektaklius ,,Veidas“ ir ,,Kuprotas oželis“. Visus susirinkusius linksmino Kretingos rajono kultūros centro folkloro ansamblis ,,Gervelė“ ir liaudiškos muzikos kapela ,,Sodžius“, taip pat Kūlupėnų filialo liaudiškos muzikos kapela. Sodriu žodžiu į atvykusiuosius kreipėsi Kūlupėnų Motiejaus Valančiaus pagrindinės mokyklos devintokas Antanas Galdikas, pernai Respublikiniame meninio skaitymo konkurse užėmęs III-ąją vietą. Vyko patiekalų iš bulvių degustacija. Imbarės, Laivių, Kūlupėnų bendruomenių bei rajono tautodailininkų klubo ,,Verpstė“ šeimininkės tikrai nestokojo išmonės, fantazijos ir kūrybiškumo, gamindamos įvairiausius bulvių patiekalus. Gardūs buvo bulviniai pyragėliai ir saldainiai, bulvių tortas traukė visų dėmesį, o jau bulvių sūriai su kmynais ir melisa – tikras gardumėlis. ,,Imbariečių draugijos“ moterys sakė jau iš vakaro triūsiusios prie viryklių. Laiviškės moterys, vadovaujamos pirmininkės Stasės Preibienės, siūlė net ir kanapių spirginės. Nasrėnuose veikė ir keliaujanti amatų mokyklėlė. Audimo ir aliejinės tapybos paslaptis besidomintiems atskleidė tautodailininkai Rūta Vaišnorienė ir Alfonsas Sereika. Šventę užbaigė Salantų kūrybos mėgėjų klubo ,,Paveizėk“ programa’’.

This entry was posted in Renginiai. Bookmark the permalink.