Rašytojos Žemaitės proproanūkio 10-ies metų vestuvių paminėjimas

Vestuves atšoko pagal senąsias žemaičių tradicijas

(korespondentės A. Venckuvienės straipsnis laikraštyje ,,Pajūrio Naujienos“, 2008 m.)

Žemaitės proproanūkis Jozefas Algirdas Morkūnas iš Čikagos ir jo žmona salantiškė Vida Pušmucan-Morkūnas žiedus prie altoriaus sumainė prieš dešimt metų, o vestuves atšoko prieš savaitę savo tėvų ir senolių žemėje. Su jais kelionės namo, į Čikagą, išvakarėse susitikome Žemaitės tėviškėje.

Jozefas, kurį vadina Džonu, močiutė Elzė yra Žemaitės anūkė, kurios duktė Juzė turėjo vieną dukrą ir 5 sūnus. Džonas iš jų – jauniausias. Kaune susituokė Džo tėvai ir per karą atsidūrė Vokietijoje. Aplinkybės susiklostė taip, kad jų pirmagimė Vida liko gyventi Lietuvoje. Po karo Džono tėvai su Vokietijoje gimusiais sūnumis Frenkiu ir Bernardu išplaukė į Ameriką ir apsigyveno Čikagoje, emigrantų iš Lietuvos bendruomenėje. Ten gimė Edvardas, po to Antanas ir galiausiai pagrandukas – Džonas. Lietuvoje likusią seserį užaugino Džono teta Viktorija. Dabar jos gyvena Šveicarijos kaime, prie Jonavos. Vidos Pušmucan-Morkūnas gimtinė – Imbarėje, prie Salantų, ant Blendžiavos upės kranto. Kai buvo maža, močiutė jai sakė, kad užaugusi mergaitė važiuos į Čikagą aplankyti savo tetos ir kad ten ji sutiks vyrą, su kuriuo laimingai gyvens. „Su šia svajone visą gyvenimą gyvenau, bet niekam nesakiau. Tai buvo didžiausia mano paslaptis“, – sakė Vida. Kartą iš mokyklos Vida buvo atvežta į Žemaitės gimtinę. ,,Atsimenu: padėjau ranką ant Žemaitės skulptūros kelių ir pagalvojau: „Kažin kur šiuo metu yra jos giminaičiai?“ – kalbėjo ji. Užaugusi veržėsi į Čikagą aplankyti savo tetos. Sakiusi jai, kad užteks duonos, vandens ir druskos, kad tik iškviestų. Kai į Čikagą pagaliau nuvyko, viename vakarėlyje sutiko labai gražų vaikiną. Iškart nusprendė, kad jis – močiutės pasektos pasakos herojus. Ketvirtadienį susitiko, o antradienį susituokė. Gimė dukra Monika, bet porai būti kartu nesisekė. Vida su dukra atsidūrė prieglaudoje.

Vėl sumainė žiedus

Vienoje autobusų kompanijoje skyriaus viršininke dirbusios Vidos ir medicininę įrangą platinusio Džono keliai susikirto darbe. ,,Mano draugė ir bendradarbė Nensė žiūri į ateinantį Džoną ir sako: ,,Vaje, šitas vyras yra Vidai“,– pasakojo moteris. Nusivedusi Džoną su savo vyru į kavinę. Nensė pirmiau pati su juo susipažino, visko išklausinėjo. Netrukus Vida ir Džonas sulaukė pranašingo ženklo. Bažnyčioje, kurią lanko Vida, yra tradicija paaukoti pinigų mirusiems atminti, perkant giesmių knygas, į kurias paskui įdedamos kortelės su velionio vardu. Vidos rūpesčiu, vienoje iš bažnyčioje naudojamų kelių šimtų knygų atsirado ir ateitį jai pranašavusios močiutės Monikos Simutienės vardas bei pavardė. ,,Vieną sekmadienį, prieš Mišias gavę knygą, nueiname atsiklaupti. Džonas atsiverčia knygą, o joje – mano močiutės vardas užrašytas. Kiek tos knygos anksčiau ieškojau – nerasdavau“, – pasakojo Vida. Jai tada atrodė, tarsi jos močiutė sako, jog šalia jos vyras, apie kurį kalbėjo. Po pusmečio Džonas Kalėdoms gražiai papuoštoje Katedroje savo išrinktajai padovanojo deimantinį žiedą ir paprašė, kad už jo tekėtų. Žiedus jie sumainė netrukus, per Tris Karalius. Savo vestuves abu įsivaizdavo tik Lietuvoje.

Vestuvės – lietuviškos, ceremonija amerikietiška

Kaip turi atrodyti vestuvės pagal visas žemaitiškas tradicijas, Vida daug sužinojo iš vienos knygos. Dar kai atvažiavo pas tetą į Ameriką, vienas senukas dalijo ten savo senas knygas. Vidai atiteko lietuvių šeimos tradicijų knyga, išleista Čikagoje prieš 50 metų. Prieš metus Vida viena atvažiavo į Lietuvą ieškoti vestuvėms vietos. Susitarė su Žemaitės muziejumi. Tinkama vieta piršlyboms atrodė Motiejaus Valančiaus sodyba Nasrėnuose. Ir pats vyskupas Motiejus Valančius buvo didelis tradicijų puoselėtojas ir, galimas dalykas, suteikė Sutvirtinimo sakramentą Žemaitei. Vida tada nepagalvojo. Vestuvinei sukniai prireikė beveik 3 mėnesių. Salone iš beveik tūkstančio modelių išsirinko sau tinkamą. Pagal jį suknią pasisiūdino, o paskui išsiuntė į Kiniją išsiuvinėti rankomis. Ir svečiai vestuvėms ruošėsi iš širdies: aiškinosi, kaip lietuviški rūbai atrodo, ilgai ieškojo languotų sijonų, prijuosčių, ko nors iš lino. Iš Airijos kilusi Frenkio žmona Lynn Morkūnas sau ir savo vyrui pasiuvo lietuviškus drabužius, kopijuodama juos iš nuotraukos. Piršlyboms buvo paskirtas visas penktadienis. Džonas turėjo Vidą surasti pamergių pulke. Sako, kad rankos buvusios karščiausios. Prie stalo ragavo kastinio, cibulynės, kanapynės su karštomis bulvėmis. Po piršlybų jaunieji išsiskyrė, ir iki bažnyčios Džonas negalėjo Vidos matyti. Anksti susirinkęs pulkas pagal seną tradiciją papuošė kartu salę puotai, o tada Vida išėjo su pamergėmis pas tėvus pinti vainikų, o Džonas liko viešbutyje ,,Linelis“ prie Platelių ežero kartu su svečiais iš užjūrio.

Caremoniją bažnyčioje atliko pagal amerikiečių tradiciją. Anot jaunosios, tokį pasirinkimą lėmęs tradicijos grožis, o Lietuvoje ši vestuvių dalis per sovietinius metus negalėjusi vystytis ir skleistis. Bažnyčioje jiedu uždegė Vienybės žvakę. Jaunieji buvo sutikti su duona ir druska, teko atlikti privalomus darbus. Anot Vidos, nešti per tiltą jaunąją – nauja tradicija, pagal senovę jaunikis savo išrinktąją perneša per slenkstį. ,,Mes taip buvome susijaudinę, kad grįžę ėjome per tą slenkstį ir praėjome. „Tik virš torto mane Džonas iškėlęs laikė“, – juokėsi moteris. Jaunųjų palydą sudarė 12 porų, dar buvo suknelės ir žiedų nešėjai, gėlių barstytojos, piršlių ir svotų poros. Po bažnyčios kapinėse pagerbė Vidos artimuosius ir nuvyko į Imbarę, prie koplyčios. Čia vaikystėje ji patyrusi stebuklą. ,,Pro miežius ant akių negalėdavau net matyti. Mano močiutė sako: „Paimkit kibiruką vandens, išvalykite koplytėlę ir papuoškite.“Su seseria tai padarėme. Miežiai dingo – iki šiol nė vieno neturiu.“ Vidai koplytėlė tapo šventa vieta. Paskui limuzinas su jaunaisiais ir jų palyda išvažiavo į Žemaitės gimtinę, kur buvo šventiškai sutikti. Džonas sakė, kad jo broliams ir seseriai Vidai sugrįžimas į savo giminės šaknų žemę tapęs ypatingu išgyvenimu.

Moteris Lietuvoje tebėra užgožta

Pasak Vidos, kad giminės ryšys su Žemaite tebėra stiprus, didžiausias yra Džo seserį užauginusios tetos Viktorijos Bagdonienės nuopelnas. Kai tik gimsta naujas žmogus, iš karto užrašo į geneologinį sąrašą. Vyksta Žemaitės giminių susitikimai. Džonas taip pat rūpinasi žiniomis apie savo šaknis. Jaunavedžiai mano, kad ir per jų vestuvių įvykį giminė yra stiprinama. Vida ir Džonas namuose puoselėja mintį Žemaitės raštus išversti į anglų kalbą. Džono pastebėjimu, moteris Lietuvoje tebėra užgožta. ,,Kodėl jos neskaito mano propromočiutės knygų? Ji juk rašė apie moterų pabudimą, ji buvo švieselė moterims, sakė, kad jūs irgi turite visas teises, ne tik vyrai“, – aiškino Džonas. Jis pridūrė, kad gal jos ir skaitė Žemaitės knygas, bet jų nepasiekė tai, kas iš tikrųjų jose parašyta – nepasiekė moterų laisvės troškimas. ,,Lietuvoje vyrai sako: „Paduok man tą, atnešk, išplauk, padaryk“, o Džonas to man daryti neleidžia. Jis man sako, kad aš turiu būti savarankiška, o jis gali pats pasidaryti, ko jam reikia. Apie mane nešokinėk“, – kalbėjo Vida. Abu mano, kad Žemaitės idėjos šiandien – aktualios, kad moteris turi būti laisva, kad ji taip pat turi širdį, kurios reikia klausytis. Dar jie pastebėjo, jog moterys Lietuvoje bijo prarasti vyrą. ,,Tai – didžiausia problema. Jei nebeturėsiu vyro, kaip aš visuomenėje atrodysiu be jo? O koks jis – nesvarbu: ar girtuoklis, ar nusivadalojęs, ar su kitomis eina“, – sakė Džonas. Jo nuomone, vestuvių ryšyje – meilė ir draugystė, ir jokios vergovės šiame ryšyje nėra. ,,Kada vyras su moterimi sueina, jie vienas kitam – kaip komplimentas. Kad būtum visas žmogus, turi surasti tikrą savo antrąją pusę,“ – kalbėjo Džonas.

This entry was posted in Renginiai. Bookmark the permalink.